2009 m. gruodžio 27 d., sekmadienis

Kalėdos

Ak, nusvidintas
žvilgantis stiklo kiautas...
Viduje tuščia.

2009 m. spalio 16 d., penktadienis

Jau

sniegas ant lapų.
Papilkėjusi upė
už auksinių klevų.

Koks sodininkas esate?



Vaikai - kaip gėlės. Prasikalę iš sėklelės, jie stiebiasi į saulę, sužaliuoja ir pražysta, veda vaisius. Kaip ir kiekvienas gamtos tvarinys, vaikai auga, vystosi, bręsta pagal savo dėsnius - mums, kaip tikriems sodininkams, belieka pasirūpinti tinkama aplinka. Galime tik purenti dirvą, laistyti ir tręšti, nurinkti kenkėjus ir džiaugtis naujais lapeliais, pumpurais ir žiedais - bet mūsų gėlės auga pačios, negalime jų priversti augti kitaip, nei jos gali, negalime iš tulpės svogūnėlio išauginti rožės ar žibuoklės.

Kaip būti tokiais sodininkais, kad mūsų gėlės tarptų, kas yra besąlygiška meilė ir į kokias pinkles gali įkliūti rūpestingi tėvai - lengvai suprantamai, žaismingai ir su humoru atsako ši knyga.

Zariana ir Nina Nekrasovos. "Liaukitės vaikus auklėti - padėkite jiems augti". Mijalba, Kaunas, 2008


2009 m. spalio 8 d., ketvirtadienis

Kaip kalbėti



Jau pasirodė nauja puiki knyga, kurią aš prieš porą metų skaičiau angliškai. Nuoširdžiai rekomenduoju!
Jei šių autorių "Laisvi vaikai, laisvi tėvai" priverčia susimąstyti, kitaip pažvelgti į vaikų ir tėvų santykius, vaikų auklėjimą ir ugdymą, tai "Kaip kalbėti..." pateikia kruopščiai apmąstytus, atidžiai parinktus, suprantamai išdėstytus ir "čia ir dabar" pritaikomus patarimus, padedančius bendrauti su vaikais - ir siekti draugiškos, šiltos bendradarbiavimu ir tarpusavio supratimu grįstos atmosferos namuose. Gal kai kas pasirodys netikėta, neįprasta ar keista, bet, patikėkit manim, tikrai veikia!

A. Faber ir E. Mazlish "Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų, ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų", Vaga, 2009.

2009 m. rugsėjo 28 d., pirmadienis

Lėliukė

Spėti praplėšti
pilkšvo šilko švelnybę.
Liepsnoja klevai.

2009 m. rugpjūčio 17 d., pirmadienis

Sala

Ant šilto šiurkštaus
akmens minkšta gulėti
dviese. Gyventi.

Naktis

Su mylimuoju
maudaus mėnesienoj:
jūra kaip stiklas.

Bruknės

Žiū, kokie raibsta
raudoni karoliai ant
žalių samanų.

2009 m. liepos 8 d., trečiadienis

Pėdsakas

Paleidau širdį:
antai brydė per lauką.
Nebijau mirti.

2009 m. liepos 4 d., šeštadienis

Labour

I'm pregnant.
Aching to give birth
to myself.

Summer

wild summer loving
when your skin smells of full wind
will grow this evening

2009 m. liepos 3 d., penktadienis

Penkios priežastys nustoti sakyti "Šaunuolis!"

Copyright © 2001 by Alfie Kohn.
Autoriui leidus versta iš http://www.alfiekohn.org/parenting/gj.htm
Vertė Agnė Zolubienė

Tereikia nueiti į vaikų žaidimų aikštelę, apsilankyti mokykloje ar nuvykti į vaikų gimtadienio šventę ir būtinai išgirsite nuolat pasikartojantį šūksnį „Šaunuolis!“. Net kūdikėliai susilaukia pagyrimo, kai sugeba suploti delniukais („Šaunuolis, kaip tu moki ploti!“). Dažnas iš mūsų esame taip įpratę lieti tokius vertinimus savo vaikams, kad mūsų šūksniai tampa panašūs į žodinį tiką.
Daugelis knygų ir straipsnių nepataria imtis bausmių, kokios jos bebūtų – nuo „lupimo“ iki prievartinio atskyrimo (vadinamosios „pertraukėlės“). Vienas kitas autorius net siūlo susimąstyti, ar verta vaikus papirkinėti apdovanojant žvaigždute ar skanėstu. Bet norėdami rasti kritišką nuomonę apie tai, kas eufemistiškai vadinama „teigiamu pastiprinimu“, turėsite gerokai padirbėti.
Kad išvengtume nesusipratimų, pabrėžiu: šiuo straipsniu neketinu kelti jokių abejonių dėl to, kaip svarbu palaikyti ir padrąsinti vaikus, juos mylėti, apkabinti ir padėti jiems gerai jaustis. Tačiau apie pagyrimus visai kita kalba. Ir štai kodėl.

1. Manipuliuojame vaikų elgesiu. Tarkime, pagyrimu apdovanojate dvimetį, kuris sugebėjo pavalgyti neišsiterlindamas, ar penkiametį už tai, kad susirinko ir į vietą sudėjo piešimo priemones. Kam tai naudinga? Ar gali būti taip, kad vaikus giriame ne todėl, kad norime patenkinti jų emocinius poreikius, o todėl, kad mums taip patogiau?
Rheta DeVries (Rita Devryz), Šiaurės Ajovos universiteto edukologijos profesorė, pagyrimus vadina „pasaldinta kontrole“. Kaip ir paskatinimas materialiomis dovanomis (ar baudimas!), gyrimas yra būdas padaryti su vaikais taip, kad jie tenkintų mūsų norus. Šis metodas gali veiksmingai padėti pasiekti mūsų tikslą (bent jau laikinai), bet jis labai skiriasi nuo bendradarbiavimo su vaiku: pvz., pakvietimo pasikalbėti, kas padeda sklandžiai darbuotis klasėje (ar šeimoje), ar pamąstyti, kokį poveikį tai, ką padarėme (ar ko nepadarėme), turėjo kitiems. Pastaroji strategija ne tik gerokai pagarbesnė, bet ir gali padėti vaikams tapti mąstančiais ir jautresniais žmonėmis.
Pagyrimai gali būti veiksmingi – bent trumpą laiką, – nes maži vaikai trokšta mūsų pritarimo. Bet mes turime būti atsakingi ir šia vaikų priklausomybe nesinaudoti savo patogumui. „Šaunuolis!“ už ką nors, kas palengvina mūsų gyvenimą, yra naudojimasis vaiko priklausomybe. Mažylis net gali pajusti, kad pagyrimais manipuliuojama, nors ir nesugebėtų paaiškinti, kodėl jis taip jaučiasi.

2. Darome vaikus priklausomus nuo pagyrimų. Žinoma, ne kiekvienas pagyrimas yra apskaičiuota vaikų elgesio kontroliavimo priemonė. Kartais giriame vaikus tiesiog todėl, kad nuoširdžiai džiaugiamės tuo, ką jie padarė. Bet ir tada verta atidžiau paanalizuoti, kas vyksta. Vietoje to, kad padidintų vaiko savivertę, pagyrimai gali padidinti vaiko priklausomybę nuo mūsų. Kuo dažniau kartojame vaikui „Man patinka, kai tu...“ ar „Šaunuolis! Puikiai ....!“, tuo labiau vaikai ima pasitikėti ir remtis mūsų vertinimais, mūsų sprendimais, kas gera ar bloga, o ne mokosi galvoti patys. Galiausiai, jie ima savo vertę matuoti pagal tai, kas priverčia mus nusišypsoti ir parodyti pritarimą.
Mary Budd Rowe (Meri Bad Rou), Floridos universitete dirbanti mokslininkė, nustatė, kad tie moksleiviai, kuriuos mokytojai nuolat gyrė, labiau abejojo savo atsakymais, buvo linkę atsakyti klausiama intonacija („Hm... Septyni?“). Tokie moksleiviai dažnai iš karto atsisakydavo savo pasiūlytos minties, jei suaugusieji jai nepritardavo. Be to, jie rečiau užbaigdavo sunkias užduotis bei vengė dalintis savo mintimis su kitais moksleiviais.
Trumpai tariant, „Šaunuolis!“ neprideda vaikams pasitikėjimo savimi, atvirkčšiai, galiausiai priverčia juos jaustis mažiau saugiais. Pagyrimai net gali sukurti užburtą ratą: kuo daugiau mes giriame, tuo daugiau pagyrimų reikia vaikui, todėl pagiriame dar truputį. Liūdna, bet dalis šių vaikų taps suaugusiais, kurie ir toliau jaus poreikį, kad kas nors paglostytų galvą ir patvirtintų, kad jiems gerai sekasi. O juk to nelinkime savo sūnums ir dukterims!

3. Atimame iš vaikų malonumą. Jau nekalbant apie priklausomybę, vaikas turi teisę džiaugtis savo pasiekimais, didžiuotis tuo, ką išmoko. Be to, vaikas turi teisę pats nuspręsti, kada taip jaustis. Tačiau kaskart sušukdami „Šaunuolis!“, iš tiesų sakome vaikui, kaip jis turėtų jaustis.
Žinoma, kartais mūsų įvertinimai vietoje, o vadovavimas reikalingas – ypač mažiems vaikams ir ikimokyklinukams. Bet nuolatinis vertinimų srautas vaikų raidai nėra nei būtinas, nei naudingas. Deja, tikriausiai net nepagalvojome, kad šūksnis „Šaunuolis!“ yra toks pat įvertinimas kaip ir „Nevykėlis!“. Ryškiausia teigiamo įvertinimo ypatybė yra ne ta, kad jis teigiamas, o ta, kad tai įvertinimas. O vaikai, kaip ir dauguma žmonių, nemėgsta būti vertinami.
Aš tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi, kai mano dukrai pavyksta ką nors padaryti pirmą kartą ar kai ji sugeba tai padaryti geriau nei anksčiau. Bet stengiuosi susilaikyti nuo nervinį tiką primenančio poreikio tarti „Šaunuolė!“, nes nenoriu išsklaidyti jos džiaugsmo. Noriu, kad ji savo džiaugsmu dalintųsi su manimi, o ne lauktų mano sprendimo. Noriu, kad ji sušuktų „Man pavyko!“ (ji dažnai tai daro), o ne abejodama klaustų manęs „Ar man gerai sekėsi?“.

4. Mažiname susidomėjimą. Pasakymas „Gražiai nupiešei!“ gali paskatinti vaiką piešti tol, kol mes žiūrime ir giriame. Tačiau, įspėja Lilian Katz (Liliana Kac), viena iš didžiausių autoritetų šalyje mažų vaikų ugdymo klausimais, „kai tik nustosime rodyti dėmesį, daugelis vaikų nebesiims veiklos,“ už kurią buvo giriami. Kaip rodo įspūdingas mokslinių tyrimų skaičius, kuo daugiau už ką nors apdovanojame žmones, tuo labiau jie linkę prarasti susidomėjimą veikla, už kurią gavo apdovanojimą. Svarbiausia tampa ne piešti, skaityti, mąstyti ar kurti, o siekti apdovanojimo, koks jis bebūtų: porcija ledų, lipdukas ar „Šaunuolis!“.
Nerimą keliantis Joan Grusec (Džoanos Gruzeč) iš Toronto universiteto tyrimas parodė, kad maži vaikai, kurie buvo dažnai giriami už dosnumą, kasdienybėje buvo linkę būti šiek tiek mažiau dosnūs už kitus vaikus. Kiekvieną kartą išgirdus „Šauniai pasidalinai!“ ar „Aš didžiuojuosi tavo pagalba!“ jų noras dalintis ar padėti mažėjo. Dalinimasis ir pagalba vaikams tapo ne vertybėmis savaime, o būdu sulaukti suaugusiųjų pritarimo. Taigi dosnumas tapo priemone tikslui pasiekti.
Ar pagyrimai motyvuoja vaikus? Žinoma. Motyvuoja siekti pagyrimų. Deja, dažniausiai susidomėjimo ta veikla, už kurią buvo pagirti, sąskaita.

5. Menkiname pasiekimus. Lyg nepakaktų to, kad „Šaunuolis!“ gali sumažinti savarankiškumą, atimti pasitenkinimą ir susidomėjimą, dėl pagyrimų gali suprastėti vaikų veiklos rezultatai. Vėl ir vėl mokslininkai nustato, kad vaikai, kuriuos suaugusieji pagyrė už gerai atliktą kūrybinę užduotį, dažniau patiria nesėkmę atlikdami kitą užduotį – o ir apskritai jiems ima sektis prasčiau negu vaikams, kurie nesusilaukė pagyrimų.
Kodėl taip nutinka? Iš dalies todėl, kad pagyrimai sukuria įtampą ir verčia stengtis ir kitą kartą pasirodyti taip pat gerai, ir ši įtampa trukdo. Iš dalies todėl, kad giriami vaikai mažiau linkę rizikuoti – o juk rizika yra kūrybiškumo pagrindas! – kai jie ima svarstyti, kaip vėl susilaukti teigiamų pastabų.
Kalbant bendriau, „Šaunuolis!“ yra dalis psichologijos teorijos, kuri visą žmogaus gyvenimą laiko tik išmatuojamo ir įvertinamo elgesio suma. Deja, toks požiūris ignoruoja mintis, jausmus ir vertybes, slypinčius už pasireiškiančio elgesio. Pavyzdžiui, vaikas gali pasidalinti užkandžiu su draugu tikėdamasis pagyrimo arba norėdamas, kad jo draugas galėtų pasisotinti. Giriant už dalijimąsi šie skirtingi elgesio motyvai yra ignoruojami. O kas dar blogiau, skatina mažiau pageidaujamą motyvaciją bei gali priversti vaikus ir ateityje siekti pagyrimų.

*

Kai suvokiate, kas iš tiesų yra pagyrimai – ir kaip jie veikia, – šie nuolat suaugusiųjų kartojami vertinamieji šūksniai ima erzinti ne mažiau, kaip garsas, atsirandantis brėžiant nagais per mokyklinę lentą. Kyla noras paskatinti vaiką duoti mokytojams ar tėvams paragauti jų pačių nuolat liejamo sirupo ir pasaldintu balseliu pareikšti: „Šaunuoliai! Puikiai pagyrėt!“.
Ir vis dėl to, atsikratyti šio įpročio nėra lengva. Nustoti girti gali būti keista, bent iš pradžių – galite jaustis, tarsi elgtumėtės šaltai ar stengtumėtės kažką nutylėti. Bet greitai tampa aišku, kad mūsų jausmai reiškia, jog giriame labiau todėl, kad mums norisi girti, o ne todėl, kad vaikai norėtų girdėti pagyrimus. Jei tai tiesa, metas pagalvoti, ka darome.
Iš tiesų, vaikams reikia besąlygiško palaikymo, meilės be jokių išlygų. Besąlygiška meilė ne šiaip sau skiriasi nuo pagyrimų – ji yra tiesiog priešingas dalykas. „Šaunuolis!“ reiškia sąlygą, tai yra, rodome dėmesį, pripažinimą ir pritarimą, nes vaikas daro tai, kas mums patinka.
Šis pastebėjimas, kaip suprantate, gerokai skiriasi nuo kai kurių autorių kritikos, esą mes per dažnai ar per lengvai rodome vaikams pritarimą ir dėmesį. Jie siūlo girti santūriau ir tik tuomet, kai vaikai „nusipelno“. Bet tikroji bėda nėra ta, kad šiuolaikiniai vaikai tikisi pagyrimų už kiekvieną veiksmą. Iš tiesų, tai mes pasiduodame pagundai palengvinti savo kelią, naudodami paskatinimus manipuliuojame vaikų elgesiu vietoje to, kad aiškindami ir mokydami padėtume jiems įgyti reikalingų įgūdžių ir tinkamų vertybių.
Taigi, ką galime daryti kitaip? Tai priklauso nuo konkrečios situacijos. Tačiau svarbu, kad viską, ką sakome vaikams, sakytume nuoširdžiai ir iš meilės vaikui kaip žmogui, o ne už ką nors, ką vaikas padarė. Kai vaiką besąlygiškai palaikome, šūktelėjimo „Šaunuolis!“ nereikia, kai palaikymo nėra – pagyrimai nepadės.
Jei pagyrimais sieksime paskatinti pageidaujama elgesį ir išgyvendinti netinkamą, mūsų pasiekti rezultatai nebus ilgalaikiai. Net kai šis metodas veikia, negalime tvirtai pasakyti, kad vaikas „gerai elgiasi“, nes tiksliau būtų teigti, kad pagyrimai valdo jo elgesį. Alternatyva pagyrimams yra bendradarbiauti su vaiku, ieškoti jo elgesio priežasčių. Mums gali tekti pakeisti savo reikalavimus, o ne tiesiog ieškoti kito būdo priversti vaiką paklusti. Vietoje to, kad šūksniu „Šaunuolis!“ bandytume priversti keturmetį ramiai išsėdėti per ilgą klasės susirinkimą ar iškilmingus šeimos pietus, turėtume užduoti sau klausimą, ar protinga iš vaiko tikėtis tokio elgesio.
Be to, turime įtraukti vaikus į sprendimo priėmimo procesą. Jei vaikas padaro ką nors, kas trikdo kitus, daug veiksmingiau už grasinimus ar „kyšius“ būtų tiesiog susėsti kartu ir paklausti: „Kaip manai, ką galėtume padaryti, kad išspręstume šią problemą?“. Taip ne tik padėsime vaikui išmokti spręsti problemas, bet ir parodysime, kad mums rūpi, kaip jis jaučiasi. Žinoma, bendro sprendimo paieškos procesas reikalauja laiko ir kūrybiškumo, rūpesčio ir drąsos. Daug lengviau mestelėti „Šaunuolis!“, kai vaikas elgiasi, kaip mums atrodo tinkama. Būtent todėl „darymo vaikui“ („doing-to“) strategijos gerokai populiaresnės už „darymo kartu su vaiku“ („working-with“) strategijas.
Ir vis dėlto, ką gi sakyti, kai vaikas nuveikia ką nors įpūdingo? Štai trys galimi atsakymo variantai:

  • Nieko nesakyti. Kai kurie autoriai primygtinai tvirtina, kad į kiekvieną pageidaujamą veiksmą reikia atsiliepti „pastiprinimu“, nes jie slapta ar net nesąmoningai tiki, kad tai buvo atsitiktinė sėkmė. Jei vaikus laikome iš prigimties blogais, reikia dirbtinai sukurti priežastį būti gerais (konkrečiau – paskatinti pagyrimu). O kas, jei ši ciniška prielaida nepagrįsta (o tyrimai būtentai tai ir patvirtina)? Tuomet pagyrimai nereikalingi.
  • Aprašyti, ką matote. Paprastas teiginys be jokių įvertinimų („Tu pats apsiavei batus“ ar tiesiog „Tau pavyko“) parodo vaikui, kad jūs pastebėjote. Be to, toks pasakymas leidžia vaikui didžiuotis tuo, ką jis padarė. Kartais gali prireikti ir išsamesnio aprašymo. Tarkime, vaikas nupiešė piešinį, ir jūs galite pakomentuoti (nevertindami!), ką matote: „Šis kalnas didžiulis!“ ar „Taip, tu šiandien panaudojai daug violetinės spalvos!“
  • Jei vaikas pasielgia rūpestingai ar dosniai, galite švelniai atkreipti jo dėmesį į tai, kokį poveikį jo veiksmai turėjo kitiems: „Pažiūrėk į Ramunę! Ji atrodo patenkinta, kad pasidalinai su ja savo užkandžiu.“ Tokia strategija visiškai skiriasi nuo pagyrimų, nes girdami pabrėžiame kaip mes jaučiamės dėl to, kad vaikas sugebėjo pasidalinti.
  • Mažiau kalbėti, daugiau klausti. Klausti dar geriau negu tiesiog aprašyti, ką matote. Kodėl turėtumėme pasakyti vaikui, kuri jo piešinio dalis paliko didžiausią įspūdį mums, jei galime paklausti, kas labiausiai patinka jam pačiam? Tikėtina, kad klausimai, pvz., „Ką buvo sunkiausia nupiešti?“ ar „Kaip tu sugalvojai, kaip nupiešti tinkamo dydžio pėdas?“, pagilins susidomėjimą piešimu. Tiesiog šūktelėjimas „Šaunuolis!“ ar „Gražiai nupiešei!“, kaip jau kalbėjome, gali turėti atvirkštinį poveikį.

Aš nenoriu pasakyti, kad kiekvienas komplimentas, kiekviena padėka ir susižavėjimo šūksnis yra žalingas. Pirmiausia, turime pagalvoti, kokie motyvai mus skatina sakyti tai, ką sakome (nuoširdaus susižavėjimo reiškimas, be abejo, yra geriau negu troškimas paveikti vaiko elgesį ateityje), ir kokį poveikį vaikui daro mūsų žodžiai. Ar tai, kaip reaguojame, padeda vaikui patirti jausmą, kad jis valdo savo gyvenimą, – ar verčia jį nuolat laukti mūsų pritarimo? Ar mūsų žodžiai padeda vaikui labiau džiaugtis tuo, ką jis daro, – ar paverčia veiklą tik priemone sulaukti mūsų pritariamo paglostymo?
Svarbiausia ne išmokti naują „scenarijų“, o susimąstyti apie tai, kokius ilgalaikius tikslus keliame augindami vaikus ir kokį poveikį turi mūsų žodžiai. Blogoji žinia – teigiamo pastiprinimo naudojimas nėra toks teigiamas. Geroji žinia – norėdami padrąsinti neprivalome vertinti.

Byla prieš konkurenciją

Copyright © 1987 by Alfie Kohn.
Autoriui leidus versta iš http://www.alfiekohn.org/parenting/tcac.htm
Vertė Agnė Zolubienė

Mes, amerikiečiai, kalbėdami apie konkurenciją, pripažįstame tik dvi teisingas pozicijas: entuziastingą pritarimą ir dalinį pritarimą.

Pirmieji tvirtina, kad kuo aršiau mūsų vaikai (ir mes patys!) pasineria į kovą, tuo geriau. Konkurencija stiprina charakterį ir skatina tobulėti. Antrieji pripažįsta, kad mūsų visuomenė per daug įsijautė siekdama visur pirmauti, kad per stipriai spaudžiame vaikus laimėti ir reikalaujame per greitos pergalės, bet vis tiek teigia, kad konkuruoti gali buti smagu ir sveika, jei išlaikome tinkamą perspektyvą.

Anksčiau priklausiau antrajai stovyklai. Tačiau praleidęs penkerius metus rinkdamas informaciją šia tema iš psichologijos, sociologijos, švietimo ir kitų sričių įsitikinau, kad abi minėtos pozicijos yra klaidingos. Konkurencija – nieko gero; ir ne vien todėl, kad persistengiame konkuruodami ar konkuruojame neteisingai. Bėda pačioje konkurencijoje. Tinkamiausias konkurencijos kiekis mūsų vaikams – jokios konkurencijos, o frazė „sveika konkurencija“, tiesą sakant, prieštarauja pati sau.

Mano teiginiai gali pasirodyti kraštutiniai ar net apskritai neamerikietiški. Tačiau kai kurie dalykai yra netinkami ne todėl, kad vartojami nesaikingai; kai kurie dalykai yra iš prigimties destruktyvūs. Ir vienas iš tokių – konkurencija, kuri reiškia, kad vienas žmogus gali patirti sėkmę tik tada, kai kiti patiria nesėkmę. Konkurencija visada ne vietoje – nei mokykloje, nei žaidimuose, nei namuose.

Susimąstykite, kokius tikslus keliate vaikams. Tikriausiai norėtumėte, kad jie išsiugdytų sveiką savivertę, priimtų save kaip iš esmės gerą žmogų. Tikitės, kad jiems seksis, kad jie tobulės, kiek leidžia jų galimybės. Norėtumėte, kad jie užmegztų meile ir palaikymu grįstus santykius. Ir dar norėtumėte, kad jiems tiesiog būtų gera.

Puikūs tikslai. Bet norint juos pasiekti, konkurencijos nereikia – atvirkščiai, ji trukdo.


Savivertę konkurencija veikia kaip cukrus dantis. Dauguma žmonių pralaimi daugumą kovų, ir savaime suprantama, kodėl tai kelia abejones savo jėgomis. Bet net ir pergalė nesustiprina savo vertės pajautimo, tik leidžia vaikui patirti trumpalaikį triumfą. Tyrimai parodė, kad dėl konkurencijos savivertės jausmas tampa priklausomas nuo išorinių vertinimo šaltinių: žmogus vertas tiek, kiek jis padaro. Dar blogiau – esi tuo geresnis, kuo daugiau žmonių tau pralaimėjo.

Konkurencinėje kultūroje vaikui tvirtinama, kad neužtenka būti tiesiog geram – reikia triumfuoti prieš kitus. Sėkmę imama tapatinti su pergale, nors tai du skirtingi dalykai. Net ir tada, kai vaikas laimi, kalbant psichologijos terminais, įsisuka užburtas ratas: kuo labiau vaikas konkuruoja, tuo daugiau konkuruoti jam reikia, kad galėtų būti savimi patenkintas.

Kai savo teiginį išsakiau Filo Donahju laidoje (Phil Donahue Show), man ryžtingai paprieštaravo toje laidoje dalyvavusio septynmečio teniso čempiono, vardu Kailas, tėvai. Kailas laimėdavo varžybas nuo tada, kai vos dvejų metų amžiaus jam į rankas buvo įduota teniso raketė. Bet pačioje laidos pabaigoje kažkas iš studijos paklausė, kaip jis jaučiasi, kai pralaimi. Kailas nuleido galvą ir vos girdimai atsakė: „Man būna gėda.“

Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad vaikams nereikia išmokti disciplinos ir atsparumo, kad jų nereikia skatinti patirti sėkmę ar saugoti nuo susidūrimo su nesėkme. Tenoriu pabrėžti, kad tokia patirtis nereikalauja laimėti ir pralaimėti, tai yra stengtis nugalėti kitus vaikus ir išgyventi nerimą, kad pats gali būti nugalėtas. Kai klasėje ar sporto aikštelėje vaikai bendradarbiauja, o ne rungtyniauja tarpusavyje, jie ir jaučiasi geriau. Vaikai gali dirbti kartu su kitais, o ne prieš kitus, o jų savigarba nepriklauso nuo, ar jiems pavyko laimėti taisyklingo rašymo konkursą ar kvadrato varžybas.


Vaikams sekasi nepaisant konkurencijos, o ne dėl jos. Dauguma mūsų užaugome tikėdami, kad geriausiai dirbame tada, kai varžomės – tai yra, kad be konkurencijos taptume nutukusiomis aptingusiomis vidutinybėmis. Mūsų visuomenė tiesiog religiningai įtikėjusi šia tiesa. Bet tai mitas.

Tyrimais tvirtai įrodyta, kad dėl konkurencijos darbo našumas prastėja. Dar dažniau tai pasitvirtina klasėje. Deividas Džonsonas (David Johnson), Minesotos universiteto socialinės psichologijos profesorius, kartu su kolegomis peržiūrėjo visus nuo 1924 iki 1980 metų šioje srityje atliktus tyrimus. 65 tyrimai parodė, kad vaikams mokytis sekėsi geriau tada, kai mokydamiesi jie bendradarbiavo, o ne konkuravo, aštuonių tyrimų rezultatai buvo priešingi, o 36 tyrimuose pastebimų skirtumų nenustatyta. Kuo sudėtingesnę mokomąją užduotį vaikai turėjo atlikti, tuo prasčiau sekėsi vaikams, priverstiems konkuruoti tarpusavyje.

Brandeiso universiteto (Brandeis University) psichologė Teresė Amabile (Teresa Amabile) daugiau dėmesio skyrė kūrybiškumo tyrimams. Ji paprašė 22 mergaičių, kurių amžius svyravo nuo 7 iki 11 metų, sukurti „nerimtus koliažus“. Vienos mergaitės varžėsi dėl apdovanojimų, kitos ne. Po to septynių menininkų komisijos buvo paprašyta įvertinti mergaičių darbus. Paaiškėjo, kad vaikų, kurie siekė pergalės, koliažuose buvo daug mažiau kūrybiškumo – t.y., jie buvo mažiau spontaniški, ne tokie sudėtingi ir įvairūs kaip kitų mergaičių.

Vienas po kito tyrėjai visoje šalyje priėjo išvados, kad mokymosi procesą pavertus konkurencine kova vaikai nepradeda mokytis geriau. Kodėl? Pirma, konkurencija dažnai kelia vaikams nerimą, kuris trukdo susikaupti. Antra, konkuruodami vaikai negali vienas su kitu dalytis savo gebėjimais ir ištekliais kaip bendradarbiaudami, todėl negali mokytis vienas iš kito. Galiausiai, stengdamiesi laimėti pirmą vietą, vaikai tiesiog užmiršta, kad turėtų dar ir mokytis. Nors iš pirmo žvilgsnio paradoksalu, studentas, kuris visą dėmesį sutelkia į apdovanojimą (dešimtuką, auksinę žvaigždutę ar medalį), ima mažiau domėtis tuo, ką daro. Rezultatas: suprastėjęs pažangumas.

Nors versti vaiką pasirodyti geriau negu kiti mažina pažangumą, nereiškia, kad vaikams nereikia žinoti, kaip jiems sekasi. Normalu tikrinti savo pasiekimus pagal objektyvų standartą (kaip greitai nubėgo, kiek klausimų atsakė teisingai) ar pagal tai kaip sekėsi vakar arba pernai. Tik kiekviena mama, kuriai rūpi jos vaiko intelektinė raida, turi suprasti, kad mokymosi proceso pavertimas lenktynėmis prie gero nepriveda.


Konkurencija didina priešiškumą. Pagal apibrėžimą ne kiekvienas varžybų dalyvis gali tapti laimėtoju. Kai vienas vaikas laimi, kitas pralaimi. Vadinasi, kiekvienas vaikas neišvengiamai ims kitus laikyti kliūtimis savo kelyje į sėkmę. Būtent tai – o ne trupmenos ar įvarčiai – ir yra tikroji pamoka, kurią išmoksta mūsų vaikai konkurencinėje aplinkoje.

Dėl konkurencijos vaikai ima pavydėti laimėtojams, niekinti pralaimėjusiuosius (anglų kalboje turbūt mažai labiau niekinančių epitetų kaip „Nevykėlis!“) ir įtariai žiūrėti į kiekvieną kitą. Konkurencinėje aplinkoje sunku kitame įžvelgti galimą draugą ar pagalbininką; net jei šiandien nesi mano priešas, rytoj gali juo tapti.

Neteigiu, kad konkurentai būtinai jaus neapykantą vienas kitam. Tiesiog, kai stengiesi pasirodyti geriau už kitus, sunku jais pasitikėti – tiesą sakant, būtų neracionalu pasitikėti tais, kuriems tavo nesėkmė naudinga. Geriausiu atveju, dėl konkurencijos palydime vienas kitą įtariais žvilgsniais; blogiausiu atveju, pasidarome agresyvūs. Santykiai tarp žmonių tampa įtempti kaip styga, o beužsimezgančios draugystės dažnai nuvysta nepražydusios.

Mokslo tyrimai padeda paaiškinti, kodėl laimėti-pralaimėti sistema tokia destruktyvi. Varžantis tarpusavyje vaikams sunkiau suvokti perspektyvą, tai yra, pažvelgti į pasaulį kito akimis. Viena studija tvirtai įrodė, kad konkuruojantys vaikai yra mažiau empatiški, o kitas – kad konkuruojantys vaikai yra ne tokie dosnūs.

Priešingai nei konkurencija, bendradarbiavimas padeda vaikams geriau bendrauti, didina pasitikėjimą kitais ir skatina priimti tuos, kurie atrodo kitokie. Konkurencija trukdo siekti šių tikslų, o jos pasekmė gali būti net asocialus elgesys. Mums telieka rinktis: kaltinti konkrečius vaikus, kurie ima apgaudinėti, agresyviai elgtis ar užsidaro savyje, ar pripažinti, kad šiuos negražius dalykus sukelia konkurencija.

Beje, tyrimai atskleidžia ir tai, kad konkurencija tarp grupių nėra mažesnė blogybė negu konkurencija tarp individų. Vaikams nebūtina vienytis prieš bendrą priešą, kad galėtų patirti bičiuliškumo ir sėkmės džiaugsmus. Iš tiesų bendradarbiaujant nereikia nurungti kitos grupės.


Kad būtų smagu, nebūtina žaidimo aikštelės paversti karo lauku. Nuostabu, kai susimąstai, kad mokydami vaikus smagiai praleisti laiką skatiname juos žaisti griežtos struktūros žaidimus, kuriuose vienas individas ar grupė privalo laimėti prieš kitą.

Prisiminkime vieną iš pirmųjų žaidimų, kurių išmoksta vaikai: „muzikines kėdes“. Kiekvienu ėjimu pašalinama viena kėdė ir vienas žaidėjas, kol sėdėti lieka tik vienintelis laimėtojas, o visi kiti vaikai išmesti iš žaidimo. Jums tikriausiai puikiai pažįstama ta nesmagi gimtadienių scena, kai muzika nutyla, ir dar vienas žaidimo dalyvis tampa nevykėliu, priverstu likusį laiką sėdėti greta kitų nusiminusių vaikų. Štai taip Amerikos vaikai mokosi linksmintis.

Teris Orlikas (Terry Orlick), žaidimų ekspertas iš Kanados, siūlo pakeisti „muzikinių kėdžių“ tikslą – pasiūlyti visiems vaikams tilpti ant mažėjančio sėdynių skaičiaus. Galiausiai, septyni ar aštuoni laimingi kikenantys vaikai mėgins susispausti ant vienintelės kėdės. Visiems smagu ir nebėra nei laimėtojų, nei pralaimėjusiųjų.

Kas tinka „muzikinėms kėdėms“, tinka ir visam laisvalaikiui; tereikia kruopelės išradingumo, ir galime sukurti žaidimų, kuriuose įveikti reikia pačią užduotį, o ne priešininką ar priešininkų komandą.

Tiesą sakant, nė vienam iš sportui ar žaidimams, kuriuose rungiamasi, priskiriamų tikslų pasiekti, nereikia konkurencijos. Vaikai gali puikiausiai sportuoti nekovodami vienas su kitu. Darbas komandoje? Žaidimai, kuriuose skatinamas bendradarbiavimas, moko veikti drauge, bet nesukuria priešų. Įgūdžių tobulinimas ir iššūkiai? Puikiausiai pakaks objektyvaus standarto ar palyginimo su savo ankstesniais pasiekimais.

Kai Orlikas grupę vaikų išmokė nekonkurencinių žaidimų, du trečdaliai berniukų ir visos mergaitės mieliau rinkosi šiuos žaidimus negu tokius, kuriuose reikia kovoti su priešininku. Mūsų visuomenėje manoma, kad norint gerai praleisti laiką reikia konkuruoti – tikriausiai todėl, kad niekada nebandėme nieko kito.


Kaip auginti konkuruoti nesiekiantį vaiką konkurenciniame pasaulyje? Konkurencija griauna vaiko savigarbą. Trukdo mokytis, ardo draugystes ir yra visai nereikalinga, jei norime pasilinksminti. Tačiau kaip auginti vaiką visuomenėje, kuri dar viso to nesuprato?

Paprasto atsakymo nėra. Yra tik vienas aiškiai netinkamas atsakymas: išmokykite savo sūnų ar dukra konkuruoti, kad jam būtų lengviau pritapti „tikrame pasaulyje“. Tai visai nepageidautina – dėl visų pirmiau išvardytų priežasčių – ir tik perduoda konkurencijos užkratą dar vienai kartai.

Vaikams galima parodyti, kas yra konkurencija, paruošti juos susidūrimui su griaunama jos jėga neskatinant patiems be klausimų ir abejonių pasinerti į kovą. Apie konkurenciją vaikams galime papasakoti taip pat, kaip aiškiname jiems apie narkotikų vartojimo ar neatsargaus vairavimo žalą.

Jums teks apsispręsti, kiek leisitės į kompromisus, kad jūsų vaiko neišstumtų ar neišjuoktų konkurencinėje aplinkoje. Tačiau dabar bent jau galite remtis savo žiniomis apie konkurencijos žalą. Galite bendradarbiauti su kitais tėvais, vaikų mokytojais ir treneriais ir drauge imtis keisti vaikus supriešinančias struktūras. O galbūt ryšitės paieškoti bendradarbiavimą skatinančių mokyklų ir vasaros stovyklų, kurių šalyje jau ima rastis.

Štai keletas pasiūlymų, kaip mažinti priešiškumą ir konkurenciją namuose:

  • venkite lyginti vaiko pasiekimus su jo brolio ar sesers, klasės draugo ar savo vaikystės pasiekimais;
  • neskatinkite varžytis namuose („Kas pirmas iššluostys lėkštes?“). Stebėkite, kaip kalbate, ir venkite konkurenciją skatinančių teiginių („Kas geriausia mergytė visame pasaulyje?“);
  • stenkitės, kad vaikui rodoma meilė ir pripažinimas niekada nepriklausytų nuo vaiko pasiekimų. Kai kurie tėvai daro subtilias užuominas; vaikui jie sako, „Svarbiausia, kad tu padarytum taip gerai, kaip gali“, bet mažyliui aišku, kad mamai jis mielesnis, kai laimi. Tur būt niekas taip psichologiškai nežlugdo, kaip tai, kad jauti pritarimą tik tada, kai laimi;
  • supraskite savo rodomo pavyzdžio svarbą. Jei jaučiate poreikį nugalėti kitus, vaikas to išmoks iš jūsų, kad ir ką besakytumėte. Pamoka bus dar didesnė, jei jūs vaiko pergales priimsite kaip savas.

Augindami sveikus, laimingus, produktyvius vaikus kartu kuriame ir geresnę visuomenę. Pirmas žingsnis kelyje į šiuos abu tikslus yra pripažinti, kad konkurencijos vertė paremta grynais mitais. Mūsų vaikai – ir mes – galime rasti geresnių būdų dirbti, žaisti ir gyventi.

Laiko vagys

Ratu ir ratu,
kas man pavogė laiką?
Šit žilė plaukuos.

2009 m. liepos 2 d., ketvirtadienis

Ateitis

Atmintis juokias:
imu prisiminti jau
savo ateitį.

2009 m. liepos 1 d., trečiadienis

Muzika dviems!

kartais ... ilgai
ilgai ... nemiegi
(muzika dviems)
nemiegodama ... žiūri
žiūri ... į tamsą
tamsa ... pūkuota
muzika dviems?
pūkuota ... neryški
neryški ... kvepia
kvepia ... jazminais
ilgai ... ilgai
muzika dviems!
ilgai ... nemiegodama
nemiegodama ... glostai
glostai ... pūkuotą
pūkuotą ... tamsą
muzika dviems.

Laukimas

Apsigaubus bežadžiu ilgesiu
smingi į kregždėjantį dangų,
kai mėlyna virsta raudona,
o žalia -- juoda.

Sidabriniai paukščiai

Na, kodėl gi mes visada
trokštame tokių skirtingų
dalykų, kad mūsų
maldos susiduria ir
krinta žemėn lyg
sidabriniai paukščiai
palūžusiais sparnais --
taip ir nebepasiekę
aukšto dangaus?

Skridau

prisimenu
skriejau veja
nejausdama
žolės po kojom
be nuovargio
lengva lengva

pasišokėjau
atsispyriau
senas ąžuolas
įaugęs šaknimis
į svaigų šlaitą
staiga nuskriejo

plasnojau rankomis
tarsi sparnais
laisva laisva
nusimečiau
kas sunkiai
svėrė žemėn

laiminga
patikėjau
kad skrendu
tada atsibudau

neberadau

sparnu

Baltas vakaras

ant kranto
begeriant alų
iš raktu atkimšto butelio

nukrito
baltas vakaras
atimdamas spalvas iš medžių

todėl ir
nebėra prasmės
toliau kalbėti apie prasmę

Nuojauta

Vieną budrią trapią akimirką
pajunti krustelint nerimą --
laukinį šviesakį žvėriūkštį,
kurį slapta augini savyje
Nenustygstantis ūselių kirbėjimas
skaudžiai nušiurpina odą --
gauruoto kailiuko glustelėjimas
priverčia šoktelėt širdį --
Netikėdama nutirpusiom rankom
prisilieti krištolinio vėsumo --
ten, kur nieko nėra,
dar ničnieko nėra --
bet tuoj bus,
tučtuojau bus --
belaukiant apsvaigsta galva --

Kalbėjimas

dėlioji žodžius
išgriebtus sauja
laiko nugludintus
akmenėlius

po vieną imi
prie lūpų glaudi
glotnų lengvumą
apvalainą jaukumą
lygutėlį švelnumą

daugsyk lytėti
rankom ir lūpom
lūpom ir rankom
praradę raiškumą
aštrumą ir nerimą

neištartus išberi
atgal į laiką
be žodžių iškalbi
gyvą virpančią meilę